Aistis Pilauskas: „Net drebu kaip noriu žaisti“

Nuotr. Domantas Karaša
Nuotr. Domantas Karaša

Aistis Pilauskas – Vilniaus krepšinio piramidės talentas. 1998 metais gimęs įžaidėjas savo ganėtinai trumpoje karjeroje matė šilto ir šalto. Dar sportuodamas Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje Aistis patyrė kryžminių kelio raiščių traumą ir turėjo praleisti nemažai laiko reabilitacijoje, tačiau grįžus iš jos, sekė sėkmingas karjeros etapas – Moksleivių krepšinio lygos čempiono titulas, bronza su Lietuvos aštuoniolikmečių rinktine FIBA U18 Europos čempionate, sutartis su „Lietuvos rytu“. „Perlo“ komandoje sėkmingai pradėjęs savo profesionalo karjerą, Aistis spėjo debiutuoti ir stipriausioje šalies krepšinio lygoje LKL. Deja, Nacionalinės krepšinio lygos rungtynėse, kovojant dėl kamuolio, sezonas baigėsi anksčiau nei norėta. Po kito kelio kryžminių raiščių traumos, pasveikęs, jau visa jėga sportuojantis krepšininkas visas virpa kaip nori greičiau grįžti į oficialias rungtynes. Apie tai ir dar daugiau kalbinome patį žaidėją Aistį Pilauską.

Aisti, kaip leidi vasarą?

Vasarą sportuoju, dirbu, tobulėju. Ilsiuosi. Mano jaunesniems kolegoms po sezono šiek tiek galbūt sunkiau, nes kai kuriuos pakvietė į rinktinę. Man kiek kitaip, nes praeitas sezonas psichologiškai buvo labai sunkus, dėl tos nelemtos kelio raiščių traumos. Šiuo metu esu pasveikęs ir 100 procentų pasiruošęs atsiduoti sportui. Labai laukiu rugpjūčio, kada su komanda pradėsime ruoštis sezonui.

Kaip pats jautiesi?

Jaučiuosi labai gerai ir net drebu kaip noriu žaisti. Noriu visiems ir pačiam sau įrodyti, kad galiu žaisti ir galiu GERAI žaisti.

Prisimenant tas nelemtas rungtynes prieš Jonavos „JSK“ komandą.

Matai, taip esu išmokytas, kad jei yra nors menka galimybė laimėti, tai reikia kabintis ir kovoti dėl pergalės. Kai parkritau ir pajutau tą jausmą, jau žinojau, kas manęs laukia, ir kad sezonas baigtas. Vos parkritęs pajutau staigų ir intensyvų skausmą. Pradžioje dar bandžiau save nuraminti, kad nereikia panikuoti, reikia sulaukti tyrimų rezultatų, bet pasąmonėje vis tiek žinojau, kad tam tikram laikui teks krepšinį pamiršti.

Toks tas mūsų darbas. Mūsų kūnas yra pagrindinis darbo įrankis. Kitaip sakant – „Bijai vilko, neik į mišką“.

Jau vieną kartą buvai patyręs tokią pačią, tik kito kelio traumą. Tada, grįžęs į aikštelę, pasiekei gana aukštą lygį, viskas klojosi gerai. Tačiau istorija pasikartojo. Kaip po to visą praeitą sezoną jauteisi?

Nemeluosiu, psichologiškai buvo labai sunku. Išgyvenau labai daug visokių jausmų, tačiau tai mane užgrūdino. Tu gyveni su mintimi, kad kiti tobulėja, eina į priekį, žaidžia rungtynėse, o tu tik stebi viską iš šalies. Kita vertus, dirbi be galo daug, kad tik grįžtum į aikštelę, kad pasiektum tą formą, kuri buvo prieš traumą.

Iš pradžių po tokios traumos galvoje reikia susitvarkyti daug dalykų. Čia man labai padėjo mano šeima, labai juos dėl to myliu. Žinoma, ir pats turi suprasti, kad trauma nėra tragedija, tai yra tavo darbo dalis.

Šiuo metu nuotaikos yra puikios, noriu bėgti, šokti ir įrodyti, kad grįžau į aikštelę pilnas jėgų.

Sezonas jau ne už kalnų. Ar nebaisu bus eiti į aikštelę po tiek laiko?

Aš labai pasitikiu gydytojų ir viso personalo darbu. Gydytojai ir fizinio rengimo treneriai atliko tikrai labai didelį darbą, padėdami man pasveikti ir grįžti į aikštelę. Atlikau visus tyrimus, konsultavausi su gydytojais, sakė esu sveikas ir galiu žaisti. Aš jais pasitikiu ir esu pasirengęs. Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems žmonėms, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie mano reabilitacijos. Esu labai dėkingas visiems.

Jei nebūtų tos nelemtos traumos, turbūt kartu su Margiriu būtumėte pretendavę į pagrindinę Vilniaus komandą „Lietuvos rytą“ arba būtų buvusi didelė konkurencija, kas pateks į LKL klubą. Kaip manai, kuris iš judviejų būtumėt patekęs?

Labai malonus klausimas, bet ką čia slėpsi: būčiau Margo (Margiriui Normantui) leidęs eiti aukščiau, vis tiek jis yra vyresnis, jam jau reikia rodyti rezultatą, o aš dar turiu laiko. (Juokiasi). O jei rimtai, tai Margiris, manau, šiai dienai yra kažkiek geresnis žaidėjas. Tai, kad jis pateko į „Lietuvos ryto“ pagrindinę sudėtį, man yra didelė motyvacija. Vis tiek kas dieną dirbame kartu su juo, man tai padeda. Esame labai geri draugai ir už aikštelės ribų, tai vienas iš kito pasijuokiam. Tikrai linkiu jam, kad nesustotų mane motyvavęs.

Nuotr. Aura Okunytė
Nuotr. Aura Okunytė

Ar gauni palaikančias asmenines žinutes?

Tikrai būna, esu nustebęs. Po šio sezono visus savo turėtus marškinėlius išdalinau fanams. Jei žaidi prasčiau, tai parašo, kad viskas bus gerai, nesustok. Po sėkmingų rungtynių taip pat visada gaunu žinučių. Tikrai ačiū visiems, tai yra tikrai labai malonu, kad sirgaliai ar sekėjai nebijo parašyti vieno ar kito, gero ar ne, žodžio.

O būna įkyrių žinučių ar gerbėjų?

Taip, tikrai būna.

Antroje sezono dalyje „Lietuvos ryte“ susidarė tokia situacija, kad keturi „Perlo“ žaidėjai perėjo į pagrindinę komandą. Sporto komentatoriai ir spauda dažnai pabrėždavo tai. Gavote daug žiniasklaidos dėmesio. Ar mieste sutikti žmonės prieina pakalbinti, paklausti, kaip sekasi?

Porą kartų yra buvę, kad visiškai nepažįstami žmonės priėjo pasikalbėti. Buvo „vau“, nes kai pats esi mažas vaikas ir žiūri į profesionalius krepšininkus, tai atrodo kažkas tokio, kad neįmanoma ten, tarp jų pakliūti. Dabar, kai pats sukuosi toje virtuvėje, viską matau iš kitos pusės, tai labai malonu, kad Vilniaus žmonės yra linkę bendrauti ir domisi.

Kada supratai, kad tavo karjera gali pradėti kilti aukštyn?

Viskas įvyko labai greitai. Po pirmosios operacijos, kai pirmą kartą buvo nutrūkę kelio raiščiai, į aikštelę grįžau kovo mėnesį. Grįžau tiesiai į Moksleivių krepšinio lygos (toliau – MKL) atkrentamąsias varžybas. Gegužės mėnesį jau vyko finalinis ketvertas. Su tuometine ŠMKA komanda nebuvome laikomi finalinio ketverto favoritais, bet sugebėjome laimėti. Tada man gerai sekėsi ir tikrai nesitikėjau, kad taip greit susigrąžinsiu formą. Po MKL finalo man paskambino U18 rinktinės vadovas ir pakvietė į rinktinę. Nesitikėjau, kad pateksiu į dvyliktuką, bet pasisekė – patekau. Čempionate daug žaidžiau, sekėsi neblogai. Maloniausia buvo, kad laimėjom medalį. Linksmiausia, kad tikrai nesitikėjau pateksiąs į rinktinę, todėl buvome jau suplanavę šeimos atostogas. Teko atostogų planus atšaukti. Grįžęs iš rinktinės gavau pasiūlymą prisijungti prie „Lietuvos ryto“ komandos. Taip, tas laikotarpis buvo „vau“.

Ar neužrietei nosies, kai pasirašei sutartį su „Lietuvos rytu“?

Tam ir yra šeima, kuri labai greitai, kai reikia „nuleidžia ant žemės“. Sunku save matyti iš šalies, bet labai stengiuosi, kad to nebūtų. Manau, kad dar nieko nepasiekiau, kad galėčiau girtis. Jei pradėčiau riesti nosį, man šeima labai greitai primintų, kad nesu pasaulio bamba.

Ar pameni įspūdingiausią savo karjeros metimą?

Kol kas tokių, manau, nesu įmetęs. Vieną kartą iš vidurio esu pataikęs į krepšį, o turbūt kol kas įspūdingiausias mano metimas buvo praeitame sezone į Mažeikių „Mažeikiai“ komandos krepšį. Ne veltui treniruojuosi dėl tokių metimų (juokiasi). Buvo labai juokinga, galvojau bus viskas lengva – du stiprūs driblingai į kairę ir viskas baigta. Aš kėliau kamuolį į viršų, o varžovas kirto man per pirštus. Mečiau ir iškart atsisukau į teisėją, kai kamuolys įkrito, teliko griebtis už galvos.

Pats esi baigęs Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją (toliau – ŠMKA). Deja, ji šiais metais jau užsidarė. Ar gaila?

Apie ŠMKA mano prisiminimai patys šilčiausi ir geriausi. Mielai su ŠMKA komanda dar kartą sudalyvaučiau moksleivių krepšinio lygoje. Ten mes mokėmės žaisti krepšinį, tapome draugais. Manau, Vilniuje trūks šios krepšinio mokyklos. Ką padarysi, toks gyvenimas. Prieš pat ŠMKA uždarymą buvau užėjęs, darbininkai jau ardė parketą. Įmečiau paskutinį baudos metimą…

Portaluose ar socialiniuose krepšinio tinklapiuose vis pasirodo straipsnių apie tave, interviu su tavimi. Ar skaitai komentarus?

Niekada. Kai tik pasirašiau sutartį su „Lietuvos rytu“, pasiskaičiau. Dauguma žmonių kalba neobjektyviai, tiesiog pagalvojau, kad nereikia apkrauti savo galvos tokiais dalykais. Visada atsiras tų, kuriems nepatiks, ką pasakei, padarei ar atlikai. Žinoma, kiekvienas žmogus turi teisę reikšti savo nuomonę.

Ar turi sportininko ar žmogaus idealą?

Esu jau ne kartą sakęs, kad mano nuomone tobuliausias įžaidėjas yra Šaras (Šarūnas Jasikevičius). Jis valdė komandas, kuriose žaidė, emociškai užvesdavo komandos draugus. Žinojai, jei Šaras turi kamuolį, jis kontroliuoja visą žaidimą. Belieka pačiam žiūrėti ir mokytis iš Šaro sprendimų priėmimo aikštelėje, kaip jausti ir kontroliuoti rungtynių tempą. Dar vienas krepšininkas Lukas Lekavičius. Jis atėjo į „Žalgirį“, kaip krepšininkas vos 1,83 m, smulkaus kūno sudėjimo, bet bėgant laikui pradėjo vis geriau žaisti. Tai tapo man didžiule motyvacija, nes tapo akivaizdu, kad nebūtina būti aukštaūgiu, kad žaistum aukščiausiame lygyje. Mane žavi jo kovotojo dvasia.

Kokia trečia tavo mėgstamiausia krepšinio komanda po „Perlo“ ir „Lietuvos ryto“?

Stambulo „Fenerbachče“. Labai daug man patinkančių žaidėjų ir kai turi tokį trenerį (Željko Obradovič), tai tiesiog negali nežavėti. Labai liūdėjau, kai praeitais metais „Fenerbachče“ pralaimėjo finale, tačiau labai džiaugiausi, kai šiemet iškovojo čempionų titulą. Visiems draugams nuo sezono pradžios kartojau, kad „Fenerbachče“ laimės čempionų titulą.

O NBA?

Jei atvirai, neseku įvykių NBA. Žinoma, visada peržiūriu gražiausius rungtynių epizodus. Šį sezoną aktualiausias klausimas buvo, kas laimės čempionatą. Finale palaikiau „Cavs“, nes GSW komanda šiemet buvo tikrai per stipri. Man, kaip minėjau, patinka „underdogų“ istorijos. Prisimenu, kai 2014 Eurolygos finale žaidė Tel Avivo „Maccabi“ su Madrido „REAL“. „Maccabi“ tikrai nebuvo laikomi favoritais, visi būsimaisiais čempionais laikė „REAL“. Tas rungtynes žiūrėjau, kaip „Maccabi“ kovojo, kokie užsivedę. Buvo gražu žiūrėti, Tyrese Rice tose rungtynėse sužaidė „žvėriškai“. Man labai patinka, kai laimi ne pinigai, o širdis ir svajonė.

Ateinančiame sezone „Perlo“ klubą laikai „underdogais“?

Aš manau, kad tikrai taip. Ateinančiame sezone būsime dar jaunesni, kai kurie žaidėjai, praėjusiame sezone gavę mažiau minučių, šiemet tikrai gaus daugiau laiko pasireikšti. Jiems reikės priprasti prie svarbesnių vaidmenų komandoje. Aš pažadu, kad mes kovosime iš visos širdies ir „mirsime“ aikštelėje. Jei atiduosime visus save ir klausysime trenerio nurodymų, tikrai galime daug ką nuveikti.

Nuotr. Domantas Karaša
Nuotr. Domantas Karaša

Kandidatuosi į komandos kapitono postą?

Jei komanda norės mane matyti kapitonu – žinoma. Jei neišrinks, vis tiek aš esu tas, kuris daugiausiai kalba. Nors gali būti, kad su Arnu Beručka konkuruosime, kuris daugiau kalbės. Toks jau aš esu žaidėjas – daug kalbu ir stengiuosi motyvuoti komandos draugus aikštelėje, šūkauju sėdėdamas ant suoliuko. Jei komanda matys, kad esu vertas, nes gerai atlieku darbą, tada žinoma!

Ar vairuoji?

Taip, neseniai sukako metai, kai turiu vairuotojo pažymėjimą. Labai mėgstu vairuoti, visada, jei kur nors su draugais važiuojam ir yra galimybė – vairuoju aš. Tada jaučiuosi padėties šeimininku ir galiu groti savo muziką.

Ar esi atsakingas vairuotojas?

Labai atsakingas. Mano tėtis mane išmokė, jis labai nemėgsta neatsakingų vairuotojų. Stengiuosi vairuoti pagal taisykles ir būti draugišku kelyje. Esu prieš karą keliuose ir už taiką visur, kur įmanoma. Tik ne krepšinio aikštelėje.

Kokį automobilį vairuoji ir koks bus kitas automobilis?

Šiuo metu vairuoju Audi A4, 2001 metų. Šiuo metu jį palikau remonto dirbtuvėse. O kitas automobilis, tai turbūt Cadillac ar bent jau Porsche, jau būtų laikas atsinaujinti (juokiasi). O jei rimtai, iš pradžių reikia užsidirbti pinigų, kad galėtum nusipirkti brangų automobilį, tada jau leisti jį sau vairuoti.

Su kuo iš komandos geriausiai sutari? Kadangi priklausai dviems klubams, tai su kuo iš abiejų komandų geriausiai sutari?

Turbūt su Juliumi Sarapinu (juokiasi). O jei rimtai, tai su visais palaikau gerus santykius. Reikia palaikyti gerą atmosferą komandose, kai viskas yra gerai, tada ir komanda aikštelėje funkcionuoja puikiai.

Socialiniuose tinkluose daugiausiai nuotraukų turi su Arnu Beručka. Arnas išvažiavęs į rinktinę, nebeturi su kuo fotografuotis?

Tai toks va subtilus atsakymas. Dabar turiu laukti, kol Arnas grįš ir tada vėl galėsim daryti asmenukes. (juokiasi)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ar turi širdies draugę?

Ne, šiuo metu neturiu.

Kiek turi sekėjų socialiniuose tinkluose?

Instagram“ rašo 714, turbūt ir „Facebook“ tiek pat yra.

Kaip sekėsi laikyti mokyklos baigiamuosius egzaminus?

Sakykim, kad gerai. Vieną egzaminą išlaikiau labai gerai, kitą blogiau, trečią irgi neblogai. Taigi, vertinu gerai.

Kur matai save po krepšinio karjeros?

Nežinau, turbūt būsiu aktoriumi, kadangi labai mėgstu pakalbėti (juokiasi). Jei rimtai, manau nuo krepšinio toli nenutolsiu. Man patinka bendrauti su žmonėmis, gal užsiimsiu vadyba, o gal treniruosiu – dar nežinau. Faktas, kad oranžinis kamuolys mano gyvenime bus.

Kadangi Lietuvoje kuriasi krepšinio piramidės, ar sulaukei pasiūlymų iš kitų komandų, prieš pasirašydamas sutartį su „Lietuvos rytu“?

Žinau, kad keli klubai domėjosi manimi, bet tik „Lietuvos rytas“ pateikė pasiūlymą, kuris mane tenkino. Aš labai myliu Vilnių, noriu žaisti čia. Aišku „Žalgiriui“ reikia atiduoti pagarbą, tačiau viena mano vaikystės svajonių yra su „Lietuvos rytu“ nugalėti „Žalgirį“. Kaip minėjau, man patinka būti „underdogu“. Sporte tai yra klasika, kai, atrodytų, silpnesnė komanda nugali stipresnę.

Kaip leidi laisvalaikį?

Net nežinau, mėgstu žaisti FIFA, nueiti į kiną. Mėgstu skaityti, labai domiuosi psichologija. Jei geras oras, tai mėgstu su draugais važiuoti į gamtą ar pasivaikščioti po miestą.

Minėjai, kad su „Perlo“ žaidėjais žaidžiat FIFA. Ko negali įveikti iš priešininkų?

Jei būnu trečias, tai čia būna jau man labai gerai. O finalas dažniausiai būdavo tarp Gyčio Radzevičiaus ir Karolio Giedraičio. Pritraukdavom stebėti finalą visus likusius „Perlo“ žaidėjus.

Nuot. Aura Okunytė
Nuot. Aura Okunytė

Nacionalinėje krepšinio lygoje nėra tiek žiūrovų, kiek jų yra LKL.

Taip, tikrai norėčiau, kad ir į „Perlo“ rungtynes rinktųsi daug žmonių. Sirgaliai yra tas šeštasis žaidėjas. Kai rungtynių pabaigoje esi pavargęs ir jauti, kad jėgos senka, išgirdęs sirgalių palaikymo šūksnius, gauni energijos pliūpsnį. Kviečiu ateinančiame sezone ateiti mūsų palaikyti. Sirgaliai – jėga.